Europos parlamento ir tarybos direktyva 2008/94/EB

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB dėl
darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (kodifikuota redakcija)
(Tekstas svarbus EEE)


OL L 283, 2008 10 28, p. 36—42 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT,
HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)


Datos
dokumentas priimtas: 22/10/2008
įsigaliojo: 17/11/2008; įsigaliojimas paskelbimo data + 20 žr. straipsnis 17
galiojimo pabaiga: 99/99/9999

Klasifikacija
EUROVOC deskriptorius:
darbdavys
mokumas
darbo užmokestis
socialinė apsauga
EB direktyva
Europos Sąjungos Ministrų Taryba
Europos Parlamentas
Bendrijos teisės kodifikavimas
Rodyklės kodas:
05.20.20.30 Laisvas darbuotojų judėjimas ir socialinė politika / Socialinė
politika / Darbo sąlygos / Darbo santykiai
05.20.30.00 Laisvas darbuotojų judėjimas ir socialinė politika / Socialinė
politika / Užimtumas ir nedarbas

Tema:
Socialinės nuostatos, Pramoninė ir komercinė nuosavybė
Įvairi informacija
Autorius:
Europos Parlamentas, Taryba
Forma:
Direktyva
Adresatas:
Bendrijos valstybės narės
Papildoma informacija:
tinkamumas EEE
COD 2006/0220
perkėlimo į nacionalinius teisės aktus data direktyvoje nenurodyta
Procedūra
Procedūros numeris:
COD(2006)0220
Teisės akto rengimo eiga:
Pasiūlymas Komisija; Kom 2006/0657 galutinis
Nuomonė Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas; OL C 161/2007 P 75
Konsultacijos Regionų komitetas
Bendro sprendimo procedūra
Nuomonė Europos Parlamentas; pateikta dėl 19/06/2007; OL C 146E/2008 P 71
Sprendimas Taryba; pateikta dėl 25/09/2008
Europos Parlamentas - OEIL

Sąryšis tarp dokumentų
Sutartis:
Europos bendrija
Teisinis pagrindas:
12006E137 -P2

12006E251

Atrinkti visus dokumentus, kurių teisinis pagrindas - šis dokumentas
Iš dalies keičiami šie dokumentai:
31980L0987 panaikinimas
52006PC0657 priėmimas, patvirtinimas

Rodyti nacionalines įgyvendinimo priemones
MNE
Paminėti teisės aktai:
31991L0383

31997L0081

31999L0070

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB 2008 m. spalio 22 d.
dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam
(kodifikuota redakcija)
(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,
atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 137 straipsnio 2
dalį,
atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,
atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [1],
pasikonsultavę su Regionų komitetu,
laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos [2],
kadangi:
(1) 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl darbuotojų apsaugos jų
darbdaviui tapus nemokiam [3] buvo keletą kartų iš esmės keičiama [4]. Siekiant
aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota.
(2) 1989 m. gruodžio 9 d. priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių
teisių chartijos 7 punkte teigiama, kad sukūrus vidaus rinką turi pagerėti
Bendrijos darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygos, o toks pagerėjimas, prireikus,
turi apimti tam tikrų užimtumo reglamentavimo aspektų, tokių kaip kolektyvinių
atleidimų tvarka ir bankroto procedūros, vystymą.
(3) Būtina apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam ir suteikti
darbuotojams minimalų apsaugos lygį, ypač siekiant garantuoti neįvykdytų
reikalavimų sumokėjimą, tuo pat metu atsižvelgiant į Bendrijos subalansuotos
ekonominės ir socialinės plėtros poreikį. Dėl to valstybės narės turėtų įsteigti
instituciją, kuri garantuotų neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą atitinkamiems
darbuotojams.
(4) Siekiant užtikrinti teisingą atitinkamų darbuotojų apsaugą, nemokumo būklės
sąvoką reikėtų apibrėžti atsižvelgiant į teisinio reguliavimo tendencijas
valstybėse narėse, o ši koncepcija taip pat turėtų apimti kitas nei likvidavimas
nemokumo procedūras. Šiais atvejais, siekiant nustatyti garantijų institucijos
atsakomybę, valstybėms narėms turėtų būti leista nustatyti, kad dėl nemokumo
padėties pradėjus kelias nemokumo procedūras jos būtų laikomos viena nemokumo
procedūra.
(5) Reikėtų užtikrinti, kad ši direktyva būtų taikoma darbuotojams, nurodytiems
1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvoje 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl
darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių
konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė,
centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) [5], 1999 m.
birželio 28 d. Tarybos direktyvoje 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų
konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos
(UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo
susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis [6] bei 1991 m. birželio 25 d.
Tarybos direktyvoje 91/383/EEB, pateikiančioje papildomas priemones,
skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių
darbuotojų saugą ir sveikatą darbe [7].
(6) Siekiant užtikrinti teisinį aiškumą darbuotojams keliose valstybėse narėse
veiklą vykdančių įmonių nemokumo atveju ir sustiprinti darbuotojų teises pagal
nusistovėjusią Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, turėtų būti
įtvirtintos nuostatos, aiškiai nurodančios, kuri institucija yra atsakinga už
neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą šiems darbuotojams tokiais atvejais, ir
numatančios bendradarbiavimo tarp valstybių narių kompetentingų administracinių
institucijų tikslą – kuo anksčiau sumokėti neįvykdytus reikalavimus
darbuotojams. Be to, numatant valstybių narių kompetentingų administracinių
institucijų bendradarbiavimą, būtina užtikrinti, kad atitinkamos nuostatos būtų
deramai įgyvendinamos.
(7) Valstybės narės gali nustatyti garantijų institucijų atsakomybės ribas,
kurios turi sutapti su šios direktyvos socialiniu tikslu ir kuriose galima
atsižvelgti į skirtingus reikalavimų lygius.
(8) Siekiant lengviau nustatyti nemokumo procedūras, pirmiausia tuomet, kai tai
yra susiję su tarptautiniu aspektu, turėtų būti įtvirtinta nuostata dėl
valstybių narių pranešimo Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie nemokumo
procedūrų, kurių atveju turi įsikišti garantijų institucija, rūšis.
(9) Kadangi šios direktyvos tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir
kadangi jo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5
straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones.
Pagal minėtame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva
neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.
(10) Komisija turėtų pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai apie šios
direktyvos įgyvendinimą ir taikymą, pirmiausia apie valstybėse narėse
atsirandančias naujas užimtumo formas.
(11) Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su
direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais,
numatytais I priedo C dalyje,
PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:
I SKYRIUS
TAIKYMO SRITIS IR SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI
1 straipsnis
1. Ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems
darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems
nemokiems darbdaviams.
2. Valstybės narės gali išimties tvarka netaikyti šios direktyvos kai kurių
kategorijų darbuotojų reikalavimams esant kitų formų garantijoms, jeigu yra
nustatyta, kad jos teikia atitinkamiems asmenims apsaugą, lygiavertę šios
direktyvos teikiamai apsaugai.
3. Jeigu tokios nuostatos jau taikomos pagal jų nacionalinės teisės aktus,
valstybės narės šios direktyvos gali netaikyti:
a) namų darbininkams, kuriuos samdo fizinis asmuo;
b) žvejams dalininkams.
2 straipsnis
1. Šioje direktyvoje darbdavys laikomas nemokiu, jeigu pagal atitinkamos
valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus pateikiamas prašymas pradėti
kolektyvinius procesinius veiksmus dėl darbdavio nemokumo, apimant darbdavio
viso turto ar jo dalies atėmimą bei likvidatoriaus ar asmens, atliekančio panašų
darbą, paskyrimą, o pagal pirmiau minėtus įstatymus ir kitus teisės aktus
kompetentinga institucija:
a) nusprendė pradėti procesinius veiksmus; arba
b) nustatė, jog darbdavio įmonė yra visiškai uždaryta arba verslas baigtas
vykdyti, o esamo turto nepakanka, kad būtų prasminga pradėti procesinius
veiksmus.
2. Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamų sąvokų
"darbuotojas", "darbdavys", "darbo užmokestis", "neatidėliotina teisė" ir
"būsimoji teisė".
Tačiau valstybės narės šios direktyvos negali netaikyti:
a) ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kaip apibrėžta Direktyvoje
97/81/EB;
b) darbuotojams, pasirašiusiems terminuotą sutartį, kaip apibrėžta Direktyvoje
1999/70/EB;
c) darbuotojams, kurių darbo santykiai laikini, kaip apibrėžta Direktyvos
91/383/EEB 1 straipsnio 2 dalyje.
3. Valstybės narės negali nustatyti minimalaus darbo sutarties arba darbo
santykių termino, kuriam suėjus darbuotojai įgytų teisę pateikti šioje
direktyvoje numatytus reikalavimus.
4. Ši direktyva nekliudo valstybėms narėms suteikti darbuotojams apsaugą kitais
nemokumo atvejais, pavyzdžiui, kai mokėjimai buvo de facto nutraukti visam
laikui remiantis nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka, kuri skiriasi
nuo 1 dalyje paminėtos tvarkos.
Tačiau tokia tvarka nenustato kitų valstybių narių institucijoms garantijos
įsipareigojimo IV skyriuje minėtais atvejais.
II SKYRIUS
NUOSTATOS, SUSIJUSIOS SU GARANTIJŲ INSTITUCIJOMIS
3 straipsnis
Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos
garantuotų, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, darbuotojams neįvykdytų
reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą,
įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl
nutrauktų darbo santykių.
Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neįvykdyti su darbo
užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos
datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.
4 straipsnis
1. Valstybės narės turi teisę apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų
institucijų atsakomybę.
2. Jeigu valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje nurodyta galimybe, jos nurodo
laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus
reikalavimus. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis
paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnio antroje
pastraipoje nurodytos datos, darbo užmokestį.
Valstybės narės šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį gali įskaityti į atskaitinį
laikotarpį, kuris būtų ne trumpesnis kaip šeši mėnesiai.
Valstybės narės, kurių atskaitinis laikotarpis ne trumpesnis kaip 18 mėnesių,
gali iki aštuonių savaičių sutrumpinti laikotarpį, už kurį garantijų institucija
turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus. Tokiu atveju apskaičiuojant minimalų
laikotarpį remiamasi tais laikotarpiais, kurie yra palankiausi darbuotojui.
3. Valstybės narės gali nustatyti maksimalų garantijų institucijos mokėjimų
dydį. Šis dydis negali būti mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka
šioje direktyvoje nustatytą socialinį tikslą.
Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos informuoja Komisiją apie
metodus, taikomus maksimaliam dydžiui nustatyti.
5 straipsnis
Valstybės narės nustato išsamias garantijų institucijų organizavimo, finansavimo
ir veiklos taisykles, kurios visų pirma turi atitikti šiuos principus:
a) institucijų turtas turi būti atskirtas nuo darbdavių apyvartinio kapitalo ir
jam negali būti taikomi procesiniai veiksmai dėl jo nemokumo;
b) darbdaviai prisideda prie garantijų institucijų finansavimo, išskyrus
atvejus, kai jas finansuoja tik valdžios institucijos;
c) institucijų įsipareigojimai nepriklauso nuo to, ar įvykdyti visi jų
finansavimo įsipareigojimai.
III SKYRIUS
NUOSTATOS, SUSIJUSIOS SU SOCIALINE APSAUGA
6 straipsnis
Valstybės narės gali nustatyti, kad 3, 4 ir 5 straipsniai netaikomi įmokoms,
mokamoms pagal įstatymų numatytas valstybines socialinės apsaugos sistemas arba
pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas,
nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.
7 straipsnis
Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad darbdaviui iki savo
nemokumo pradžios nesumokėjus privalomų įmokų pagal įstatymų numatytas
valstybines socialinės apsaugos sistemas draudimo įstaigoms, darbuotojai
neprarastų teisės į šių draudimo įstaigų mokėtinas išmokas, jeigu darbuotojų
įmokos buvo išskaičiuojamos iš jų darbo užmokesčio.
8 straipsnis
Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti
darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio
įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima
teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas
pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas,
nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.
IV SKYRIUS
NUOSTATOS, SUSIJUSIOS SU TARPTAUTINIAIS ATVEJAIS
9 straipsnis
1. Jeigu įmonė, kuri atitinkama veikla verčiasi ne mažiau kaip dviejų valstybių
narių teritorijose, tampa nemokia, kaip apibrėžta 2 straipsnio 1 dalyje,
institucija, atsakinga už darbuotojams neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą, yra
institucija, esanti valstybėje narėje, kurios teritorijoje jie dirba arba nuolat
dirba.
2. Darbuotojų teisių mastą nustato teisė, reglamentuojanti kompetentingos
garantijų institucijos veiklą.
3. Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad šio straipsnio 1
dalyje minėtais atvejais nustatant darbdavio nemokumo būklę, kaip apibrėžta
šioje direktyvoje, būtų atsižvelgta į sprendimus, priimtus 2 straipsnio 1 dalyje
minėtų nemokumo procedūrų, kurias taikyti buvo paprašyta kitoje valstybėje
narėje, kontekste.
10 straipsnis
1. Kad būtų įgyvendintas 9 straipsnis, valstybės narės numato galimybę keistis
atitinkama informacija tarp savo kompetentingų administracinių institucijų ir
(arba) garantijų institucijų, minėtų 3 straipsnio pirmoje pastraipoje,
pirmiausia tam, kad galėtų pranešti garantijų institucijai, atsakingai už
darbuotojams neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą.
2. Valstybės narės praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms duomenis apie
kompetentingas administracines institucijas ir (arba) garantijų institucijas.
Komisija šiuos pranešimus paskelbia viešai.
V SKYRIUS
BENDROSIOS IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
11 straipsnis
Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti
darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus.
Šios direktyvos įgyvendinimas jokiu būdu negali būti laikomas pakankama
priežastimi pabloginti dabartinę padėtį valstybėse narėse ir bendrą darbuotojų
apsaugos lygį toje srityje, kuriai taikoma ši direktyva.
12 straipsnis
Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:
a) imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti;
b) panaikinti arba apriboti 3 straipsnyje nurodytus mokėjimo įsipareigojimus
arba 7 straipsnyje nurodytą garantijos įsipareigojimą, jeigu šių įsipareigojimų
vykdymas yra nepagrįstas dėl tam tikrų ryšių tarp darbuotojo ir darbdavio, o
taip pat dėl jų bendrų interesų, atsiradusių jiems susitarus, egzistavimo;
c) panaikinti arba apriboti 3 straipsnyje nurodytą atsakomybę arba 7 straipsnyje
nurodytą garantijos įsipareigojimą tais atvejais, kai darbuotojas, pats arba
kartu su savo artimais giminaičiais, buvo didelės darbdavio įmonės ar verslo
dalies savininku ir darė didelę įtaką jos veiklai.
13 straipsnis
Valstybės narės praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie nacionalinių
nemokumo procedūrų rūšis, kurioms taikoma ši direktyva, ir visus jų dalinius
pakeitimus.
Komisija šiuos pranešimus skelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
14 straipsnis
Valstybės narės pateikia Komisijai įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų šios
direktyvos taikymo srityje, tekstus.
15 straipsnis
Ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 8 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir
Tarybai ataskaitą apie 1–4, 9 ir 10 straipsnių, 11 straipsnio antros pastraipos,
12 straipsnio c punkto bei 13 ir 14 straipsnių įgyvendinimą ir taikymą
valstybėse narėse.
16 straipsnis
Direktyva 80/987/EEB su pakeitimais, padarytais I priede nurodytais aktais,
panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų
perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais, numatytais I priedo
C dalyje.
Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos
pagal II priede pateiktą atitikmenų lentelę.
17 straipsnis
Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos
oficialiajame leidinyje.
18 straipsnis
Ši direktyva skirta valstybėms narėms.
Priimta Strasbūre, 2008 m. spalio 22 d.
Europos Parlamento vardu
Pirmininkas
H.-G. Pöttering
Tarybos vardu
Pirmininkas
J.-P. Jouyet
[1] OL C 161, 2007 7 13, p. 75.
[2] 2007 m. birželio 19 d. Europos Parlamento nuomonė (OL C 146 E, 2008 6 12, p.
71) ir 2008 m. rugsėjo 25 d. Tarybos sprendimas.
[3] OL L 283, 1980 10 28, p. 23.
[4] Žr. I priedo A ir B dalis.
[5] OL L 14, 1998 1 20, p. 9.
[6] OL L 175, 1999 7 10, p. 43.
[7] OL L 206, 1991 7 29, p. 19.
--------------------------------------------------

atgal