Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-38/2013

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. J. prašymą leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
Nustatė
I. Ginčo esmė
Latvijos Respublikos Talsu rajono teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu paskelbė pareiškėjos B. J. nemokumo procesą (iškėlė bankroto bylą); paskyrė nemokumo proceso administratorių; nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui Nr. 44/298616, Nr. 20/88964, Nr. 20/92001, Nr. 44/400735 ir Nr. 44/335176 draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą.
Pareiškėja B. J. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su pareiškimu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą dėl nemokumo proceso paskelbimo pareiškėjo prašymu.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi: nutraukė bylos dalį, kuria prašoma pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl B. J. nemokumo proceso paskelbimo, taip pat dėl pripažinimo Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies dėl nurodymo įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą; leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui Nr. 44/298616, Nr. 20/88964, Nr. 20/92001, Nr. 44/400735 ir Nr. 44/335176 draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą.
2011 m. lapkričio 7 d. suinteresuotas asmuo AB ,,Swedbank“ pateikė prašymą, kuriuo prašė peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį ir atsisakyti pripažinti Latvijos Respublikos Talsu rajono teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl nemokumo proceso B. J. paskelbimo ir neleisti vykdyti dalies dėl nurodymo įrašyti draudimo įrašą.
II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pareiškėjos atsiliepime nurodytu argumentu, kad bankas nėra byloje dalyvaujantis asmuo ir neturi teisės paduoti prašymų peržiūrėti teismo nutartį, kuria nutraukta bylos dalis. Kolegija nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnyje įtvirtintas bet kurio sprendimo iškelti bankroto bylą pripažinimo visose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, principas, Reglamento 26 straipsnyje – galimybė sprendimo nepripažinti, tačiau nereglamentuojami procesų subjektai. Dėl to kolegija pripažino, kad bankas yra kreditorius, turintis teisinį suinteresuotumą dėl pareiškėjos bankroto ir, paduodamas pareiškimą dėl aptariamos nutarties peržiūrėjimo, inicijavo sprendimo nepripažinimo (neleidimo) vykdyti procedūrą, kuri sprendžiama mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. Kolegija nurodė, kad Reglamento 26 straipsnyje įtvirtintas atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bei sprendimą, susijusį su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, pagrindas: jeigu tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Suinteresuotas asmuo viešosios tvarkos pažeidimą grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikoje nėra fizinio asmens bankroto instituto ir bankroto byla B. J. negali būti iškelta. Kolegija pažymėjo, kad Reglamentas yra vientisas teisės aktas ir jo normos turi būti vertinamos sistemiškai. Reglamento 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma reiškia, kad automatinio sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar tokiam skolininkui pagal pripažįstančiosios valstybės teisę būtų buvę įmanoma pradėti bankroto procedūras. Kolegija konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant Reglamento normas, galima padaryti išvadą, jog viešosios tvarkos išimtis neapima atvejų, kai pripažįstančiojoje valstybėje bankroto byla tam tikram asmeniui negali būti iškelta. Pažymėjo, kad jurisdikcija iškelti bankroto bylą, remiantis Reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, grindžiama ne asmens pilietybe, o jo pagrindinių turtinių interesų vieta. Pareiškėjos pagrindinių turtinių interesų vieta yra Latvijos Respublikoje. Jei būtų atsisakoma pripažinti kitose valstybėse narėse tam tikriems asmenims pradėtas nemokumo procedūras vien remiantis tuo pagrindu, kad jiems nemokumo procedūros Lietuvoje negali būti pradėtos, tai būtų pažeistos ne tik imperatyviosios Reglamento nuostatos, bet ir pagrindinė Reglamento idėja – sukurti universalų bankroto procesą, kurio padariniai iš principo būtų tie patys visose valstybėse narėse, išskyrus Reglamente nustatytas išimtis. Kolegija nurodė, kad Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Kolegijos vertinimu, Reglamento 5 straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, kad bankroto bylos iškėlimas nedarytų jokio, taip pat ir procedūrinio, poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Kolegija pažymėjo, kad net ir nustačius prieštaravimą viešajai tvarkai pagal Reglamento 26 straipsnį valstybė narė gali, bet neprivalo atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą. Prieštaravimo viešajai tvarkai kriterijus būtų esminis ir nulemtų kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepripažinimą tik tada, jeigu toks bankroto bylos iškėlimas skolininkui būtų nepriimtinas iš esmės pagal pripažįstančiosios valstybės nacionalinę teisę ir darytų žalą nacionalinės teisės saugomoms fundamentalioms vertybėms. Vien formalus prieštaravimas viešajai tvarkai nėra pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, jei tai nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei nedarytų jiems turtinės ar neturtinės žalos. AB „Swedbank“ argumentai, kad jis yra pareiškėjos hipotekos kreditorius, todėl pripažinimas ir leidimas vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą draudimo įrašus, prieštarauja Reglamento 5 straipsniui, nesudaro pagrindo teigti, kad šios teismo sprendimo dalies pripažinimas ir leidimas vykdyti pažeidžia viešąją tvarką. Pirma, siauras viešosios tvarkos aiškinimas tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood (C-341/04, OL C 143), tiek teisės doktrinoje (žr. pvz., Bob Wessels, International Insolvency Law, Deventer: Kluwer, 3rd ed, 2012) nepatvirtina, kad galimas Reglamento 5 straipsnio pažeidimas sudarytų viešosios tvarkos pažeidimą ir pagrindą neleisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo. Antra, pagal Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius), skolininkui pradėjus nemokumo bylą, taip pat nebetenka galimybės laisvai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, jam taikomi Įmonių bankroto įstatyme (10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) arba Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (8 straipsnio 1 punktas) nustatyti apribojimai. Kadangi prašoma leisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo dalimi iš esmės sukeliamos panašūs teisiniai padariniai, kurie atsirastų, jei nemokumo byla skolininkui būtų iškelta Lietuvoje, nėra pagrindo teigti, kad Latvijos pradėtų nemokumo procedūrų įtaka Lietuvoje esančių kreditorių daiktinėms teisėms pažeidžia Lietuvos Respublikos viešąją tvarką. Dėl tų pačių priežasčių kolegija netenkino ir AB „Swedbank“ prašymo nustatyti, kad teismo sprendimo nurodymas įrašyti draudimo įrašą negalioja jo teisių įgyvendinimui pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-17986-285/2011. Kolegija pažymėjo, kad AB „Swedbank“, siekdamas, jog būtų pašalintas Latvijos teismo sprendimo poveikis jo daiktinėms teisėms Lietuvoje, turėtų siekti apginti savo poziciją Latvijos Rspublikos teisme.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį: atsisakyti pripažinti Latvijos Respublikos teismo sprendimą dėl nemokumo proceso paskelbimo ir nurodymo įrašyti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą; neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimo nurodymo įrašyti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui (Nr. 44/298616, Nr. 20/88964, Nr. 20/92001, Nr. 44/400735, Nr. 44/335176) draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. ES Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 nuostatų taikymo. Kasatorius nurodo, kad Reglamentas skirtas sąžiningiems ES ribose veikiantiems civilinės apyvartos dalyviams, kurie tapo nemokūs konkrečioje ES valstybėje narėje, bet ne tikslingai formaliai į kitą valstybę narę savo turtinius interesus perkėlusiems asmenims. Reglamento preambulės 4 punkte nustatyta, kad tam, jog rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turto ar teismo proceso iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties. Nacionaliniai teismai, sprendžiantys kitoje valstybėje narėje iškeltų bankroto bylų, pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas šis Reglamento tikslas. Teismui buvo pateikti įrodymai dėl pareiškėjos sutuoktinio G. J., kuriam Latvijos Respublikos teismas taip pat iškėlė bankroto byla, viešų pasisakymų apie tai, kad savo ekonominių interesų vietą iš Lietuvos į Latviją jis perkėlė vienu tikslu – bankrutuoti (formaliai) ir apeiti Lietuvos Respublikos įstatymus. Pareiškėja faktiškai reziduoja Lietuvoje (tai įrodo dideli jos įsipareigojimai būtent Lietuvos kreditoriams). Kadangi pareiškėja ir G. J. yra susituokę, preziumuojama, kad atitinkamų ketinimų turi ir pareiškėja. Šios faktinės aplinkybės įrodo sąmoningą ir tikslingą Lietuvos bei ES teisės aktuose įtvirtintos viešosios tvarkos paneigimą. Formalus turtinių interesų perkėlimas siekiant pasinaudoti palankesne teisine padėtimi turi būti vertinamas Reglamento 26 straipsnio viešosios tvarkos išlygos aspektu bei pripažįstamas pažeidžiančiu Lietuvos viešąją tvarką ir pamatinius principus. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šias aplinkybes, laikydamas jas nereikšmingomis.
2. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio nuostatų taikymo. Kasatoriaus nuomone, Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies dėl draudimo nusavinti ir nemokumo įrašo pripažinimas ir leidimas vykdyti prieštarauja Reglamento 5 straipsnyje nustatytai išimčiai, susijusiai su trečiųjų asmenų daiktinių teisių apsauga. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Reglamento preambulės 25 punkte išaiškinta, kad daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis turėtų būti nustatomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Kai daiktinės teisės objektas yra turtas, tačiau pagrindinė byla nagrinėjama kitoje valstybėje narėje, likvidatoriui pagrindinėje byloje reikėtų suteikti teisę reikalauti, kad šalutinė byla būtų iškelta ten, kur kyla daiktinės teisės, jeigu skolininkas ten turi savo įmonę. Reglamente išaiškinta, kad, neiškėlus šalutinės bankroto bylos kitoje valstybėje narėje, bankroto administratorius negali turėti jokių teisių į kitoje valstybės narėje esantį skolininkui priklausantį turtą, suvaržytą kreditoriaus daiktinėmis teisėmis. Kadangi Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalimi dėl draudimo nusavinti įkeistą turtą be administratoriaus žinios yra tiesiogiai apribotos AB „Swedbank“ kaip hipotekos kreditoriaus teisės į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą (nevaržomą savo daiktinių teisių įgyvendinimą) pagal nacionalinę teisę, teismas, pripažindamas šią teismo sprendimo dalį, pažeidė Reglamento 5 straipsnio išimtį. Skundžiama nutartimi yra ne tik suvaržytos AB „Swedbank“ teisės, bet ir sudarytos sąlygos jam patirti turtinę žalą, nes Latvijoje įvyko įkeisto turto varžytynės. Tai laikytina viešosios tvarkos pažeidimu, leidžiančiu taikyti viešosios tvarkos išlygą.
3. Dėl įstatymo ir teisės analogijos taikymo. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai viešąją tvarką aiškino remdamiesi specialiosiomis Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų normomis. Fizinio asmens bankrotas Lietuvoje nereglamentuotas, todėl Lietuvoje viešoji tvarka, susijusi su fizinio asmens bankrotu, neegzistuoja. Asmens bankrotas yra speciali turtinių teisinių santykių sritis, apimanti tiek viešąją, tiek privatinę teisę, skirta ne tik privatiems, bet ir viešajam interesui ginti. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų neleidžiama. Atitinkama taisyklė galioja specialiosioms teisės normoms aiškinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja B. J. prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Reglamento 26 straipsnį taikyti viešosios tvarkos išlygą, kaip pagrindą nepripažinti ir atsisakyti vykdyti Latvijos Respublikos teismo sprendimą, galima tik išimtiniais atvejais, kai tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Latvijos Respublikos teismas nustatė, kad pareiškėjos pagrindinės veiklos centras yra Latvijoje; nuo 2010 m. birželio 2 d. ji deklaravo savo gyvenamąją vietą Latvijoje ir yra Latvijos Respublikos mokesčių mokėtoja. Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymas, kurio pagrindu buvo paskelbtas pareiškėjos nemokumo procesas, taikomas tik nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Kasatorius, manydamas, kad pareiškėjos pagrindinių interesų vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra iškelta pagrindinė bankroto byla, turėjo ginčyti šią bylą iškėlusio teismo jurisdikciją, pareikšdamas ieškinį dėl sprendimo iškelti bylą valstybės narės, kurioje ji iškelta, teisme pagal šios valstybės narės teisę.
2. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Pareiškėja sutinka su teismo argumentais, kad, netgi ir nustačius Latvijos Respublikos teismo įvykdytą Reglamento 5 straipsnio pažeidimą, tai nebūtų pakankamas pagrindas taikyti Reglamento 26 straipsnį.
3. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvimo (nebuvimo), taikė bendrąsias teisės normas, skirtas visų Lietuvos Respublikos juridinių asmenų bankroto (restruktūrizavimo) bylų iškėlimui ir šių juridinių asmenų kreditorių, įskaitant hipotekos, teisių nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą apribojimams. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (1 straipsnio 5 dalis) ir Įmonių restruktūrizavimo įstatine (1 straipsnio 7 dalis) nustatyta, kad šie įstatymai skirti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šių įstatymų prieduose, taikymui užtikrinti. Šių įstatymų prieduose būtent ir yra nurodytas teismo byloje taikytas Reglamentas. Taigi Lietuvos Respublikoje civilinės teisės normų nereglamentuotiems santykiams dėl fizinio asmens bankroto teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo taikyti panašius santykius dėl juridinių asmenų bankroto (restruktūrizavimo) reglamentuojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Lietuvos Respublikos viešąją tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos įstatymai ir Konstitucija (CK 1.11 straipsnio 1 dalis), todėl, spręsdamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvimo (nebuvimo), teismas pirmiau nurodytus įstatymus taikė teisėtai ir pagrįstai.
4. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Tačiau kasaciniame skunde remiamasi naujais įrodymais bei aplinkybėmis: pateikti papildomi įrodymai apie pareiškėjos sutuoktinio pasisakymus dėl persikėlimo į Latviją fiktyvumo; nurodoma, kad dėl skundžiamos nutarties yra ne tik suvaržytos hipotekos kreditoriaus teisės, bet ir egzistuoja reali nuostolių grėsmė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 tikslo ir asmens teisės bankrutuoti kitoje valstybėje narėje
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas formaliai taikė Reglamento normas, neatsižvelgė į jo priėmimo tikslus, neįvertino to, kad juo nesiekiama sudaryti Europos Sąjungos piliečiams galimybės pasirinkti jiems labiau tinkančios kitos valstybės teisės. Kasatoriaus nuomone, pripažįstant kitoje valstybėje iškeltą bankroto bylą, kai asmuo iš esmės savo ekonominių interesų vietą pakeitė tik dėl to, kad joje fiziniam asmeniui leidžiama bankrutuoti, pažeidžiamas Reglamento tikslas.
2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentu Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau –Reglamentas Nr. 1346/2000) siekiama prisidėti prie vieningos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo. Reglamento 2–4 konstatuojamosiose dalyse nurodytos jo atsiradimo prielaidos; Europos Sąjungos įstatymų leidėjas įvertino, kad tinkamam vidaus rinkos veikimui, efektyvus ir veiksmingas tarpvalstybinis bankroto bylų nagrinėjimas yra labai svarbus, nes įmonių veikla įgavo didelį tarpvalstybinį poveikį, jų nemokumas daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui. Reglamentu buvo siekiama sukurti visoje Europos Sąjungoje taikomą teisinį reguliavimą, kuris leistų derinti nemokaus skolininko turtui taikytinas priemones, taip pat sukurtų tokias teisines sąlygas, kuriomis šalys artėjant bankrotui ar bankroto procese vengtų perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties. Reglamento taisyklėse nustatyta bankroto bylų iškėlimo jurisdikcija ir tarpvalstybinėms bankroto byloms taikytina teisė, taip pat bankroto bylose ir glaudžiai su jomis susijusiose bylose priimamų teismo sprendimų pripažinimo nuostatos. Reglamento 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje apibūdinama jo taikymo sritis – reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu. Reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jis turėtų būti taikomas bankroto byloms, kai skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, prekybininkas ar individualus asmuo, o bankroto bylos, kurioms taikomas šis Reglamentas, yra išvardytos jo prieduose.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 26 straipsnyje nustatyta, kad vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje apima laisvą darbuotojų judėjimą, laisvą savarankiškai dirbančių ir įmonių judėjimą (įsisteigimo laisvė), neekonomine veikla užsiimančių ES piliečių laisvą judėjimą. Laisvo asmenų judėjimo svarba taip pat ne kartą pabrėžta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus, nes laisvas asmenų judėjimas yra viena iš pagrindinių vidaus rinkos laisvių, kuri, be to, buvo patvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 45 straipsnyje (žr. ESTT 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą, priimtą byloje Shirley McCarthy, Bylos Nr. C-434/09, Rink. P I-0000, 27 punktą; 2010 m. spalio 7 d. sprendimo, priimto byloje Lassal, C‑162/09, Rink. p. I‑0000, 29 punktą). Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, kuriuo taip pat apimamas draudimas diskriminuoti asmenį dėl jo pilietybės. Jei asmuo nusprendžia išvykti ir apsigyventi kitoje ES valstybėje narėje, ir tai padaro pagal teisės aktų reikalavimus, jam suteikiamos visos teisės, kurias turi ir kiti įprastai atvykimo valstybėje narėje gyvenantys asmenys, įskaitant ir galimybę pasinaudoti kitos valstybės narės teisės aktuose nustatyta fizinių asmenų bankroto procedūra, net jei ji negalima asmens kilmės valstybėje. Jei asmuo nusprendžia pasinaudoti laisvo asmenų judėjimo galimybe Europos Sąjungoje siekdamas konkretaus tikslo, ir tai daro pagal visus teisės aktų reikalavimus, nėra jokio pagrindo pripažinti tokį asmens veiksmą neteisėtu, nes jis naudojasi jam Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, kurios veikia tiesiogiai tiek vertikaliai, tiek horizontaliai, suteiktomis teisėmis. Dėl to teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo iškelti bankroto bylą pripažinimo ir galimybės nepripažinti tokio sprendimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti Latvijos teismo sprendimą, kuriuo fiziniam asmeniui iškelta bankroto byla, ir nurodyta įrašyti Lietuvos Respublikos VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotam asmeniui fizinių asmenų turtui draudimo įrašą – draudimą be administratoriaus leidimo nusavinti bei nemokumo įrašą. Lietuvos apeliacinis teismas bylą dėl šios dalies, kurioje buvo prašoma pripažinti tokį teismo sprendimą, nutraukė. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinis teismas netinkamai taikė Reglamento 26 straipsnio nuostatas. Kasatorius nurodo, kad teismui buvo pateikti duomenys apie viešus pareiškėjos sutuoktinio G. J. pasisakymus, jog jie savo ekonominių interesų vietą iš Lietuvos į Latviją perkėlė vienu tikslu – bankrutuoti, ir realiai savo veiklą vykdo Lietuvoje. Toks formalus turtinių interesų perkėlimas siekiant pasinaudoti palankesne teisine padėtimi, kasatoriaus nuomone, vertintinas kaip Reglamento 26 straipsnyje nustatytos viešosios tvarkos pažeidimas, kuris leidžia nepripažinti kitos valstybės teismo sprendimo.
Reglamento Nr. 1346/2000 9 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje aiškiai apibrėžiama jo taikymo sritis; Reglamento A priede išvardytos tos bankroto bylos, kurias kiekviena valstybė narė nurodė kaip bylas, kurias ji pagal Reglamentą iškelia savo teritorijoje ir kurioms šis taikomas. Taigi bylos, kurias A priede nurodė Lietuva (įmonių restruktūrizavimo byla, įmonės bankroto byla, įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka), yra bankroto bylos Reglamento prasme, tačiau tai nereiškia, kad tik tokios bylos gali būti pripažįstamos Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje pripažįstamos visos bylos, kurios yra bankroto bylos Reglamento prasme, taigi ir fizinio asmens bankroto byla, iškelta Latvijoje, nes būtent tokia bankroto bylų rūšis yra nurodyta prie Latvijoje pripažįstamų bankroto bylų. Be to, Reglamento 16 straipsnio, kuriame įtvirtintas automatinis sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas, 1 dalyje nustatyta, kad jis taikomas ir tada, kai kitose valstybėse narėse bankroto byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą. Latvijos Respublikos teismo sprendimu dėl pareiškėjos pradėta nemokumo byla yra įtraukta į Reglamento A priedą, kaip Reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyta bankroto byla. Latvijos Respublikos teismas savo jurisdikciją grindė Reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Latvijoje yra pareiškėjos pagrindinių turtinių interesų vieta. Taigi automatinis sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas lemia tai, kad sprendimas pripažįstamas Lietuvos Respublikoje neatsižvelgiant į tai, ar tokiam skolininkui pagal pripažįstančiosios (Lietuvos Respublikos) valstybės narės teisę būtų buvę įmanoma pradėti bankroto procedūras.
Reglamente teismo sprendimams dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta speciali pripažinimo tvarka. Reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Reglamentas turėtų numatyti, jog teismo sprendimai dėl juo aptartų bankroto bylų iškėlimo būtų pripažįstami nedelsiant. Dėl to automatinis pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teisę bylos nagrinėjimo padariniai turės tokią pat teisinę galią kitose valstybėse narėse, valstybių narių priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Reglamento 16 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Taigi pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet automatiškai pripažįsta ir teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Šiuo atveju pažymėtina Reglamento 17 straipsnio nuostata, pagal kurią teismo sprendimas iškelti bankroto bylą pripažįstamas pagal 16 straipsnį be tolesnių formalumų. Taigi, šiomis normomis nereikalaujama specialios pripažinimo procedūros dėl teismo procesinio sprendimo iškelti bankroto bylą, t. y. nebūtina atlikti ne tik įprastų, bet ir supaprastintų procedūrų. Dėl teismo sprendimų iškelti bankroto bylą automatinio pripažinimo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. AB ,,Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-151/2012). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Reglamento 16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies, nurodė, kad sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo vienoje valstybėje narėje pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje ir jis be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turi tokius pačius padarinius kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento 25 straipsnį visi kiti ne tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu susiję sprendimai taip pat pripažįstami automatiškai. Kaip matyti iš Reglamento 22 konstatuojamosios dalies, 16 straipsnio 1 dalyje apibrėžta pirmumo taisyklė, kad vienoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu (žr. ESTT sprendimą, priimtą byloje MG Probud Gdynia sp. z o. o., bylos Nr. C-444/07, Rink. p. 2010 I-00417; 2006 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto byloje Eurofood IFSC, Rink. p. 2006 I-03813, 39 punktą).
Reglamente nenustatyta pripažinimo (nepripažinimo) procedūros, nagrinėjamu atveju tokia galimybė patikrinti, ar priimtas Latvijos Respublikos teismo sprendimas iškelti pareiškėjai bankroto bylą neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, atsirado suinteresuotiems asmenims paprašius teismo peržiūrėti nutartį, priimtą išnagrinėjus prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimą.
Galimybė atsisakyti pripažinti iškeltą bankroto bylą pagal Reglamentą yra labai ribota – tai nurodyta 26 straipsnyje. Reglamento 26 straipsnyje nustatyta, kad bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad nepripažinimo pagrindų turi būti tiek, kiek yra minimaliai reikalinga. Taigi galimybė atsisakyti pripažinti iškeltą bankroto bylą yra labai ribota, juolab kad Reglamente nenustatyta ir specialios pripažinimo (nepripažinimo) procedūros, kurios metu gali būti patikrinama, ar prašomas pripažinti (nepripažinti) teismo sprendimas neprieštarauja pripažįstančiosios valstybės viešajai tvarkai. Kaip savo praktikoje yra nurodęs ESTT, tas faktas, kad Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnyje yra išdėstyti nepripažinimo pagrindai, savaime nereiškia, jog yra speciali pripažinimo procedūra, kuri reikštų papildomus formalumus ir paneigtų automatinį pripažinimą pagal Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnį (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto byloje Eurofood IFSC C-341/04, Rink. p. 2006 I-03813, 39 punktas).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad viešosios tvarkos nuostata galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, kai kitoje Susitariančiojoje valstybėje priimto teismo sprendimo vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą teisine sistema, kai tai keltų pavojų pagrindiniams principams, t. y. pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje sistemoje akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo ( ESTT 2000 m. kovo 28 d. sprendimo byloje Krombach, C-7/98, Rink. p 2000 I-01935 37 punktas). Taigi taikyti viešosios tvarkos sąlygą kaip teismo sprendimo nepripažinimo sąlygą, galima išimtiniais atvejais, kai tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarautų Lietuvos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.
Nors kasaciniame skunde nurodomais argumentais dėl pareiškėjos sutuoktinio G. J. viešų pasisakymų apie savo ekonominių interesų vietos perkėlimo tikslą grindžiamas viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau jais iš esmės siekiama kvestionuoti teismo sprendimo jurisdikcijos klausimus. Minėta, kad Latvijos Respublikos teismas savo jurisdikciją grindė Reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodydamas, kad Latvijoje yra pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta. Reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad pagrindinių turtinių interesų vieta turėtų būti vieta, kurioje skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius interesus ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys. Tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad kitų valstybių narių teismai pripažintų sprendimą iškelti bankroto bylą neturėdami teisės tikrinti pirmojo teismo įvertinimo dėl savo jurisdikcijos. Pasisakydamas dėl bankroto bylą iškėlusio teismo jurisdikcijos, ESTT yra nurodęs, kad valstybės narės teismo iškeltą bankroto bylą kitų valstybių narių teismai turi pripažinti negalėdami patikrinti iškėlusios valstybės narės teismo jurisdikcijos (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood IFSC Ltd C-341/04). Pažymėtina, kad kasatorius, manydamas, jog pareiškėjos pagrindinių interesų vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, turėjo ginčyti šią bylą iškėlusio teismo jurisdikciją valstybės narės, kurioje ji iškelta, teisme pagal šios valstybės narės teisę. Taigi tokie kasatoriaus argumentai nesudaro Reglamento 25 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnyje nustatyto nepripažinimo pagrindo, todėl atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl Reglamento 5 straipsnio nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas dalį Latvijos teismo sprendimo dėl draudimo nusavinti ir nemokumo įrašo pripažinimo ir leidimo vykdyti, pažeidė Reglamento 5 straipsnį. Kasatorius savo teisių pažeidimą grindžia būtent aplinkybe, kad jo naudai paskolų, kurias buvo paėmusi pareiškėja, užtikrinimui yra įkeistas turtas, todėl, leidus draudimo įrašą – draudimą be administratoriaus leidimo nusavinti bei nemokumo įrašą, yra suvaržomos jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisės.
Pagal Reglamento 4 straipsnio nuostatas iškeltai bankroto bylai taikoma valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė, jei jo nuostatose nenustatyta kitos taikytinos teisės. Būtent tokios 4 straipsnyje nustatytos taisyklės išimtys yra nustatytos 5–15 straipsniuose, siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse. Nustatant daiktinėms teisėms taikytiną teisę pagal Reglamento nuostatas, reikia remtis 5 straipsnio ir 11 bei 25 konstatuojamųjų dalių nuostatomis. Reglamento Nr. 1346/2000 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti taikomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Dėl to daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą; 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Remiantis Reglamento 5 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės konkrečiai reiškia: a) teisę perduoti turtą arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad jis būtų perduotas, bei teisę naudoti iš šio perduoto turto gautas pajamas arba iš šio turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas; b) išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją; c) teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją; d) daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto.
Teisės literatūroje nurodoma, kad Reglamento 5 straipsnio paskirtis – apsaugoti prekybą valstybėse narėse, kuriose yra turto buvimo vieta, taip pat užtikrinti teisinį tikrumą tose valstybėse, kuriose yra turto buvimo vieta. In rem teisės yra labai svarbios kreditų davėjams, nes jos teikia garantijas kredito gavėjo bankroto atveju bei apsaugo nuo trečiųjų asmenų įsikišimo; jos sudaro galimybę gauti kreditą, kurio gavimas būtų neįmanomas, jeigu nebūtų nuostatų, galinčių užtikrinti kredito davėjui jo teisių. Tokios teisės gali būti absoliučiai veiksmingos tik tuo atveju, jei į jas nesikišama bankroto byloje, iškeltoje kitoje valstybėje narėje. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalis suprantama kaip nuostata, pagal kurią nukrypstant nuo bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo taisyklės kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisę (ESTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimo, priimto byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt, bylos Nr. C-527/10, Rink. p I-0000, 42 punktas).
Nagrinėjamu atveju kasatoriaus naudai įkeistas nekilnojamasis turtas yra suvaržytas hipoteka, kuri laikytina daiktine teise Reglamento 5 straipsnio prasme, be to, šis turtas yra kitoje valstybėje narėje, nei iškelta fizinio asmens bankroto byla. Taigi Latvijoje iškelta pareiškėjai bankroto byla ir pripažinta Latvijos teismo sprendimo dalis dėl draudimo įrašo nedarys įkaito turėtojui jokio poveikio. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad Latvijoje pradėta nemokumo procedūra neturės įtakos Lietuvoje esančių kreditorių daiktinėms teisėms. Kartu pažymėtina, kad Lietuvoje esančiam hipoteka įkeistam daiktui galioja CK 4.170 straipsnio 6 dalies nuostata, jog, perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl Reglamento 5 straipsnio pažeidimo pripažįsta nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo taikyti Reglamento 26 straipsnio, kuriuo pagrindu būtų galima naikinti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį.
Dėl įstatymo ir teisės analogijos taikymo
Kasatorius teigia, kad fizinio asmens bankrotas Lietuvoje neegzistuoja ir atitinkamai nereglamentuota viešoji tvarka, susijusi su fizinio asmens bankrotu, todėl Lietuvos apeliacinis teismai nepagrįstai aiškino viešąją tvarką, taikydamas pagal analogiją specialiųjų Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų normas, taip pažeidė CK 1.8 straipsnio 3 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis teismas, spręsdamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvimo ar nebuvimo, kaip pagrindo nepripažinti teismo sprendimą, taikė Reglamento 5 ir 26 straipsnių nuostatas, teismo išvada iš esmės atitiko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (ESTT 2000 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Krombach (C-7/98), 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood IFSC Ltd (C-341/04); 2012 m. liepos 5 d. sprendimas byloje C-527/10). Šiai išvadai pagrįsti teismas papildomai nurodė, kad pagal Lietuvoje galiojančias teisės normas įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius) skolininkui iškėlus bankroto bylą netenka teisės laisvai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, nes jam taikomi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies punkte nustatyti apribojimai. Tiek ĮBĮ, tiek ĮRĮ nuostatos yra specialiosios normos, kuriomis reglamentuojami juridinių asmenų bankroto ir restruktūrizavimo procesai (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis, ĮRĮ 1 straipsnio 1 dalis), todėl šių įstatymo normų pagal analogiją negalima būtų taikyti su fizinio asmens bankrotu susijusiems klausimams. Tačiau nagrinėjamu atveju ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies normų nurodymą apeliacinio teismo procesinio dokumento motyvuose teisėjų kolegija vertina kaip perteklinius argumentus, o ne kaip CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės pažeidimą, todėl šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 23,19 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasacinį skundą padavusio suinteresuoto asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Nutarė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens akcinės bendrovės ,,Swedbank“ (j. a. k. 112029651) į valstybės biudžetą 23,19 Lt (dvidešimt tris litus 19 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

atgal