Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2010

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų panaikinimo, įpareigojimo priimti sprendimą.
Teisėjų kolegija
Nustatė
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus reikalavimo bankroto byloje dydžio sumažinimo, priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino taikymo.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 68-136, Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (15.1-15)-T5-24 dėl patikrinimo metu apskaičiuotų delspinigių perskaičiavimo ir sprendimą Nr. (15.4-15)-R3-1896 dėl informacijos pateikimo bei mokestinės prievolės pripažinimo pasibaigusia; 2) įpareigoti Marijampolės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti naują sprendimą: 130 893,82 Lt mokestinę prievolę ir nuo jos apskaičiuotus 111 450,40 Lt delspinigius pripažinti pasibaigusiais ir perskaičiuoti delspinigius nuo mokesčių, kuriems nesuėjęs penkerių metų senaties terminas, bei nustatyti, kad pareiškėjo individualios įmonės „Tuktukas“ finansinė prievolė Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai yra 2998,76 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2004 m. gegužės 24 d., pareiškėjo prekybos namams ,,Tuktukas“ iškėlė bankroto bylą; 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtino Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 246 356,43 Lt kreditoriaus reikalavimą. 2008 m. vasario 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas pripažinti bankroto byloje patvirtintą mokestinę prievolę pasibaigusia, nes suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, ir perskaičiuoti delspinigius, atsižvelgiant į 2006 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas dėl finansų ministro įsakymais nustatyto delspinigių dydžio pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. balandžio 3 d. raštu Nr. Nr. (15.4-15)-R3-1896 informavo pareiškėją, kad jo prekybos namų „Tuktukas“ mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nesuėjęs, nes šio pradžia laikytina 2001 m. rugsėjo 1 d., kai įsigaliojo Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimas, nustatęs senaties terminą, todėl nepriimtas sprendimas šią mokestinę prievolę laikyti pasibaigusia Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-24 patvirtino pareiškėjui perskaičiuotus 9345,12 Lt fizinių asmenų pajamų (susijusių su darbo santykiais) mokesčio delspinigių, 340,45 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (įmonių) delspinigių ir 4154,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių. Pareiškėjas pirmiau nurodytą raštą ir sprendimą apskundė. Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 68-136 patvirtino Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (15.1-15)-T5-24, pareiškėjo skundo dalį dėl Marijampolės apskrities valstybės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 3 d. rašto Nr. (15.4-15)-R3-1896 paliko nenagrinėtą. Pareiškėjo teigimu, šie sprendimai yra neteisėti ir prieštarauja teisės aktų nuostatoms, įtvirtinančioms senaties terminus. Pareiškėjo nuomone, penkerių metų mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas skaičiuojamas nuo teisės šį mokestį priverstinai išieškoti atsiradimo dienos, bet ne nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., kaip nurodo Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, todėl priverstinai išieškoti nustatytas 130 893,82 Lt mokestines nepriemokas ir nuo jų apskaičiuotus 111 450,40 Lt delspinigius nėra teisinio pagrindo; šios mokestinės prievolės privalo būti pripažintos pasibaigusiomis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu skundas netenkintas.
Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjo įmonei ,,Tuktukas“ iškelta bankroto byla, 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtintas Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 246 356, 43 Lt reikalavimas. 2005 gegužės 26 d. mokestinių nepriemokų ir jų bylų perdavimo-priėmimo aktu Nr.11 kreditoriaus reikalavimas perduotas AB „Turto bankas“; Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. nutartimi AB ,,Turto bankas“ patvirtintas pagrindiniu kreditoriumi. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas patikslinti AB ,,Turto bankas“ finansinį reikalavimą ir dėl pasibaigusio priverstinio ieškojimo senaties termino sumažinti jį iki 0 Lt. 2007 m. gegužės 8 d. teismo nutartimi pareiškėjo prašymas atmestas, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis palikta nepakeista. Dėl išvardytų priežasčių teismas laikė, kad pareiškėjo prašymas dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo pasibaigus priverstinio išieškojimo laikui yra išspręstas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo įmonei 2002 m. vasario 4 d. patikrinimo aktu Nr. 31M 00 10 01 papildomai buvo apskaičiuota 2056 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (įmonių) ir 717,22 Lt jų delspinigių, 63 Lt atskaitymų į Kelių fondą ir 8412, 37 Lt jų delspinigių, 17 987,99 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, susijusio su darbo santykiais, delspinigių, paskirta 28 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (įmonių) bauda. Teismas nurodė, kad, mokesčių inspekcija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo nuostatas, pareiškėjui apskaičiuotus mokesčių delspinigius perskaičiavo (mokėtinas sumas sumažino), pirmiau nurodytose teismų nutartyse nustatyta, kad pareiškėjo įmonės nepriemokos priverstinio išieškojimo penkerių metų terminas nėra pasibaigęs, todėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos perskaičiuotų delspinigių suma yra pagrįsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl priverstinio išieškojimo senaties taikymo jau buvo išnagrinėti Kauno apygardos teismo bankroto byloje Nr. B2-51-230/2007 ir Lietuvos apeliacinio teismo apeliacine tvarka, todėl pakartotinai nenagrinėtini. Teisėjų kolegija nustatė, kad Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, atliko įmonės apskaičiuotų delspinigių perskaičiavimą, laikydama, kad nebuvo pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, 13 840,43 Lt sumažino įmonei pagal 2000 m. vasario 4 d. patikrinimo aktą apskaičiuotus delspinigius ir 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-24 juos patvirtino. Apie delspinigių perskaičiavimą pareiškėjas buvo informuotas 2008 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (15.4-15)-R3-1896, kuriame nurodyta, jog sumažinta delspinigių suma kreditoriaus reikalavimas perduotas AB ,,Turto bankas“. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui apskaičiuotiems mokesčiams ir jų delspinigiams reikėtų taikyti priverstinio išieškojimo senatį, nes Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ne apskaičiavo pareiškėjui delspinigius iš naujo, o tik perskaičiavo anksčiau bankroto byloje nustatytas mokestinės nepriemokos sumas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo pateikti įrodymai nesuteikia pagrindo spręsti, kad yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Teismai neteisingai nustatė mokestinių nepriemokų ir nuo jų apskaičiuotų delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino pradžios momentą. Aptartas senaties terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., bet nuo teisės išieškoti priverstinai atsiradimo dienos. Kasatoriaus teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 130 893,82 Lt apskaičiuotiems mokesčiams ir nuo jų - delspinigiams, iki bankroto bylos iškėlimo dienos (2004 m. gegužės 24 d.) buvo suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Apskaičiuotos, bet neįvykdytos mokestinės prievolės, kurioms nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, turi būti pripažintos pasibaigusiomis (Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kaip tai buvo daroma dėl kitų mokesčių mokėtojų, ir negali būti priverstinai išieškomos iš kasatoriaus individualios įmonės. Priimti Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 1999 m. vasario 3 d. ir 2002 m. rugsėjo 25 d. sprendimai Nr. 25 ir Nr. 50 dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis patvirtina, kad iki bankroto bylos iškėlimo dienos priverstinai mokestinė nepriemoka nebuvo išieškoma priverstinio išieškojimo būdais, nurodytais Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnyje, ir nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 108 straipsnio nustatytų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties nutraukimo pagrindų. Nepagrįstais sprendimais teismai atėmė kasatoriaus teisę pasinaudoti Mokesčių administravimo ir kitų įstatymų bei poįstatyminių aktų suteiktomis teisėmis (Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 13 punktas); priimti sprendimai prieštarauja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintiems Mokesčių mokėtojų skolingumo taisyklių nuostatams. Skundžiamų teismų sprendimų motyvas, kad Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko įmonės apskaičiuotų delspinigių perskaičiavimą, o ne apskaičiavo juo iš naujo, nes nebuvo pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Teismai pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių, asmens lygybės įstatymui principus, nes nenurodė, kodėl įstatymo nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas kasatoriui netaikytinas.
2. Teismai pažeidė CPK 180, 185 straipsnio normas ir nukrypo nuo šių normų taikymo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl priverstinio išieškojimo senaties termino kasatorius pateikė tokį patį reikalavimą, kuris jau buvo išnagrinėtas kitoje byloje, todėl su šiuo klausimu susijusių apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo. Kauno apygardos teismo bankroto byloje Nr. B2-51-230/2007 ir Lietuvos apeliacinio teismo apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-426/2007 reikalavimas dėl priverstinio išieškojimo senaties taikymo nebuvo tapatus, nes senatį taikyti kasatorius prašė ne tuo pačiu faktiniu pagrindu: nebuvo aplinkybių, patvirtinančių, kad kitiems mokesčių mokėtojams Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priverstinio išieškojimo senaties terminą taikė nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos; kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog priverstinio išieškojimo senaties terminas dėl kasatoriui apskaičiuotų mokestinių nepriemokų jau pasibaigęs. Finansinio reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje nepakankamas pagrindas pripažinti reikalavimą tapačiu, juolab, kad įstatyme įtvirtintas kreditorių reikalavimo tikslinimo institutas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo, nevertino įrodymų ir skundo argumentų; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes po Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-426/2007 kasatorius gavo naujų įrodymų dėl penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo kitiems mokesčių mokėtojams, patvirtinantiems, kad pirmiau nurodytas terminas skaičiuojamas nuo teisės išieškoti atsiradimo, bet ne nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (2001 m. rugsėjo 1 d.), kuriuo buvo įtvirtintas penkerių metų priverstinio išieškojimo institutas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir kasacinį skundą atmesti; nurodė, kad kasatoriaus prašymas dėl buvusio Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, o dabar AB ,,Turto bankas“ kreditoriaus reikalavimo sumažinimo, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, yra išspręstas įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 8 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartimis, todėl daugiau nesvarstytinas (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pažymėjo, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d., kai įsigaliojo Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pakeitimas, apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas nebuvo nustatytas ir taikomas. Įsigaliojus nurodytam Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimui, pradėtas taikyti penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris iki 2004 m. gegužės 24 d., kai kasatoriui buvo iškelta bankroto byla ir reiškiamas kreditoriaus reikalavimas, nebuvo pasibaigęs. Be to, Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija iki bankroto bylos kasatoriaus įmonei iškėlimo dienos vykdė priverstinio išieškojimo veiksmus, todėl pagrįstai užbaigė juos net ir pasibaigus priverstinio išieškojimo senaties terminui (Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalis). Byloje ginčijamas kreditoriaus reikalavimas kasatoriaus įmonei buvo pareikštas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, t. y. 2004 m. gegužės 24-ąją, todėl kasatoriui apskaičiuotų delspinigių sumos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, perskaičiuotos šiai datai, pritaikius delspinigių dydį, lygų atitinkamų palūkanų, nustatytų Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje, dydžiui. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad ankstesnėje ir šioje byloje reiškiami skirtingi reikalavimai, nes abiejose bylose pagrindinis kasatoriaus ginčijamas faktas yra tas, kad Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas kasatoriaus bankroto byloje pareikštas, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad, reiškiant reikalavimą bankroto byloje, buvo skaičiuojamos Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kompiuterizuotai tvarkomoje apskaitoje esančios nepriemokos sumos bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dieną, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo terminas nebuvo suėjęs, todėl kasatoriui ir nebuvo pateikta pažymos dėl šio termino skaičiavimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė kasacinį skundą atmesti; palaikydama Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime nurodytus argumentus, papildomai nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų neleidžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Finansų ministerija v. likviduojama AB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005). Bankroto proceso tikslas – apsaugoti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, ir interesų pusiausvyros principo laikymasis paneigia galimybę daugiau kaip po penkerių metų iš naujo spręsti kreditoriaus reikalavimo dydžio klausimą, kuris išspręstas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis. Kasatoriaus reikalavimas Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti pažymą, kurioje būtų pateiktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties termino skaičiavimas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną yra nepagrįstas, nes, tik pripažinus, kad Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinti senaties terminai yra taikomi bankroto procese ir nustačius jų taikymo tvarką, galėtų būti apskaičiuotas kreditoriaus reikalavimo dydis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų taikymo
Mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką ginčo teisinių santykių atsiradimo metu reglamentavo 1995 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (Nr. I-974) (toliau - ir MAĮ). Ginčai dėl mokesčių išieškojimo įstatymu priskirti administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nagrinėjamos bylos priskyrimas bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcijai yra pagrįstas išimtiniu turtinių ginčų su bankrutuojančia įmone teismingumu bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
MAĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2001 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka yra pripažįstama beviltiška, ši taisyklė galiojo ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. 2001 m. birželio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, kuriuo buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis, mokesčio išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Kasatorius, nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų sprendimais, teigia, kad MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas penkerių metų priverstinio mokesčio išieškojimo senaties terminas, turi būti taikoma ir toms mokesčių skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (2001 m. rugsėjo 1 d.), t. y. retroaktyviai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia kasatoriaus pozicija prieštarauja materialinių įstatymų, t. y. tokių, kuriuose nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos asmenų teisės, galiojimo laiko atžvilgiu taisyklei, pagal kurią materialiniai įstatymai taikomi santykiams, buvusiems jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjo nenustatyta kitaip, jie galioja tik į ateitį. Tokias materialių įstatymų taikymo taisykles lemia teisinės valstybės principai, inter alia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių - teisės subjektai turi turėti galimybę numatyti, kokius teisinius padarinius sukels jų veiksmai ar neveikimas ir pagal tai orientuoti savo elgesį.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, paskelbto ,,Valstybės žiniose” 2001 m. liepos 18 d., 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme nenustatyta išimčių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo. Nei pirmiau nurodytame Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme, nei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta šios nuostatos retroaktyvaus taikymo. Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, įsigaliojo ir gali būti taikoma materialiniams santykiams dėl mokesčių išieškojimo tik nuo 2001 rugsėjo 1 d. ir negali būti taikoma retroaktyviai. Kadangi iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, tai iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga.
Analogiškos priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio kompetencijai priklauso teismų praktikos formavimas administracinių ginčų sprendimo klausimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje A. M. komercinė gamybinė firma “Malha” v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. A6–1229–03; 2008 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. S., bylos Nr. A756- 875/2008; kt.).
Dėl nagrinėjamo ginčo galimumo
Byloje nustatyta, kad kasatorius yra bankrutuojančios įmonės R.M. prekybos namai ,,Tuktukas“ savininkas. R. M. individualiai įmonei – prekybos namams „Tuktukas“ – 2004 m. gegužės 14 d. iškelta bankroto byla. Pagal Įmonių bankroto įstatymą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankrutuojančios įmonės administratorius (Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 3 dalis). Bankrutuojančios individualios įmonės savininkas gali dalyvauti bankroto byloje ir naudodamasis atitinkamomis procesinėmis teisėmis ginti savo interesus, tačiau jis neturi įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais ar jos vardu kelti bylas teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutuojančios įmonės ginčo su mokesčių administratoriumi, jo reikalavimus dėl mokesčių inspekcijos sprendimų panaikinimo teismas turėjo atsisakyti priimti kaip paduotus neįgalioto vesti bylą asmens (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Byloje taip pat yra duomenų, kad kasatorius dalyvauja bankroto byloje pareiškėjo ir bendraatsakovio teisėmis. Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas dėl mokesčio nepriemokų ir susijusių sumų išieškojimo yra patvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi, kasatoriaus reiškiamų reikalavimų esmė - kreditoriaus reikalavimo sumažinimas. Tai reiškia, kad teisme jau yra iškelta ir nagrinėjama tapati šiai civilinė byla. Tokia procesinė situacija pagal įstatymą yra neleidžiama. Gavęs pareiškėjo skundą, kurio esmė - tikslinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iškelti atskiros bylos, o jeigu toks pareiškimas buvo priimtas ir iškelta atskira byla, tai pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai turėjo ją užbaigti paliekant pareiškimą nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių kreditoriaus reikalavimas nebegalėtų būti tikslinamas bankroto byloje, pavyzdžiui, bankroto byloje priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010). 2004 m. lapkričio 16 d. R. M. individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir pradėtos likvidavimo procedūros, kurios, pagal teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis, nepasibaigusios iki šiol. Byloje nėra duomenų, kad dėl R. M. individualios įmonės prekybos namų „Tuktukas“ pabaigos būtų priimtas teismo sprendimas.
Dėl išdėstytų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai, įtvirtinti CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose. Kadangi nagrinėjamas ginčas susijęs su viešuoju interesu užtikrinti tinkamą suinteresuotų asmenų interesų apsaugą bankroto procese, tai teisėjų kolegija pasinaudoja CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise peržengti kasacinio skundo ribas ir panaikina skundžiamus teismų sprendimus, kasatoriaus pareiškimą palikdama nenagrinėtą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsniu,
Nutarė
Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą palikti nenagrinėtą.
Priteisti iš pareiškėjo R. M. 85,08 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 8 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

atgal