Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-446-102/2013

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Romualdas Januška apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti G. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, civilinėje byloje Nr. 2FB-3319-488/2013,
Nustatė
Pareiškėjas G. M. Panevėžio miesto apylinkės teismui pateiktu pareiškimu (ieškiniu) prašė iškelti jam, kaip fiziniam asmeniui, bankroto bylą.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti G. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas su pareiškimu pateikė pranešimą kreditoriui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Fizinių asmenų bankroto įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., todėl tik nuo šio įstatymo įsigaliojimo momento reglamentuojamiems santykiams taikomos jame numatytos nuostatos. Nemokus fizinis asmuo, siekiantis, kad jam būtų iškelta bankroto byla, tik nuo 2013 m. kovo 1 d. gali pranešti savo kreditoriams apie ketinimą pateikti pareiškimą teismui, o į teismą su pareiškimu gali kreiptis ne anksčiau kaip po mėnesio nuo pranešimų kreditoriams išsiuntimo. Pareiškėjas kreditoriams pranešė apie bankroto bylos iškėlimą dar negaliojant LR fizinių asmenų bankroto įstatymui. Todėl jo pranešimas yra niekinis, nes joks įstatymas pranešimo metu dar nereglamentavo išankstinės ginčo sprendimo tvarkos keliant bankroto bylą fiziniam asmeniui.
Pareiškėjas prie pareiškimo nepridėjo administratoriaus lėšų sumos, reikalingos bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, pagrindimo, taip pat nepateikė bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo kopijos (LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 6 d. ir 13 str. 7 d.) ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo pareiškime nurodomas aplinkybes dėl pradėto priverstinio skolos išieškojimo (CPK 111 str. 2 d. 5 p.).
Atskiruoju skundu pareiškėjas G. M. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį kaip neteisėtą ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas priimtas 2012 m. gegužės 10 d., įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d. Vien dėl tos priežasties, kad įstatymas dar negaliojo, negalima teigti, kad tik nuo jo įsigaliojimo momento reglamentuojamiems santykiams taikomos jame numatytos nuostatos. Neteisinga teismo išvada, kad nemokus fizinis asmuo, siekiantis, kad jam būtų iškelta bankroto byla, tik nuo 2013 m. kovo 1 d. galėjo pranešti savo kreditoriams apie ketinimą pateikti teismui pareiškimą, o į teismą kreiptis tik po mėnesio nuo pranešimo kreditoriams išsiuntimo. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 6 d. numatytas bankroto administratoriaus lėšų sumos, reikalingos bankroto procedūroms atlikti, pagrindimas teismui nebuvo pateiktas, nes nebuvo aišku, ar teismui bus priimtina administratoriaus kandidatūra. Įstatyme nenumatyta, kad fizinis asmuo privalo domėtis ir pateikti tinkamą administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo kopiją. Ši nuostata turėtų būti taikoma administratoriui, jau pradėjus bankroto procedūrą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, galėjo įpareigoti ieškovą pateikti papildomus dokumentus, ką numato Įstatymo 5 str. 3 d. 1 p.
Kreditorius AB SEB bankas pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo G. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tinkamai taikė teisės normas, todėl prašė atskirąjį skundą atmesti.
Atskirasis skundas tenkintinas.
CPK 137 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo, įsigaliojusio 2013 m. kovo 1 d., 4 str. 2 d. nustatyta, kad fizinis asmuo, ketindamas pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas G. M. pranešimą apie ketinimą teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, kreditoriui AB SEB bankas išsiuntė 2013 m. vasario 28 d.(b. l.6), o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2013 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai konstatavo, kad tik nuo įstatymo įsigaliojimo momento reglamentuojamiems santykiams taikomos jame numatytos nuostatos. Šiuo atveju pranešimo išsiuntimo dieną įstatymas dar negaliojo, tačiau iš pašto siuntų duomenų matyti, kad pranešimas kreditoriui AB SEB bankas įteiktas 2013 m. kovo 1 d.(b.l. 77-78), t. y., įstatymo įsigaliojimo dieną. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui įteiktas praėjus įstatymo 4 str. 2 d. nustatytam vieno mėnesio terminui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pranešimas kreditoriui įteiktas jau įsigaliojus Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymui, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo G. M. pareiškimą CPK 137str. 2 d. 3 p. pagrindu.
Pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pasiūlė teismui bankroto administratoriumi paskirti UAB „Inovestus“, tačiau prie pareiškimo nepridėjo bankroto administratoriaus lėšų sumos, reikalingos bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, pagrindimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 6 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nurodytų išlaidų pagrindimas su pareiškimu teismui turėjo būti pateiktas. Šio įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodyta įstatymo nuostata, turėjo teisę įpareigoti pareiškėją G. M. per nustatytą terminą pateikti teismui trūkstamus dokumentus.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo G. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesant tam teisinio pagrindo. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą iš naujo, spręstinas klausimas dėl pareiškimo trūkumų pašalinimo.
Vadovaudamasis CPK 337 str. 3 p.,
Nutarė
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. M. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą perduoti Panevėžio miesto apylinkės teismui spręsti iš naujo.

atgal